DUONOS ISTORIJA | SENOVINĖS BULVIŲ DUONOS RECEPTAS

Dar šiais metais didelei daliai žmonių užgimė nauja meilė naminei duonai. Mes irgi pasinaudojome proga ir iškepėme pirmą kepalėlį, kuris, beje, buvo veganišktas ir receptas papuošė tinklaraštį. Dabar sugrįžtant vėsiam orui, sugrįžta ir noras rankomis vėl minkyti tešltą. 

Manoma, kad pirmą kartą duona buvo iškepta prieš 15000 metų. Legenda pasakoja, kad kartą šeimininkė virė košė iš smulkintų grūdų ir vandens, bet nespėjo pamatyti, kaip puodo turinys išbėgo ant žarijų ir sukepė. Paragavusi suprato, jog keptos košės gabalėlis daug skanesnis nei virtas. Štai tokiu būdu galėjo užgimti šiandieninė duona. Istorikai sako, jog žmogus ėmė kepti duoną tada, kai išmoko suvaldyti ugnį. Laukiniai kviečiai sunkiai nusikuldavo, o varpos, pakeptos ugnyje, lengviau atiduodavo grūdus ir iš jų košė būdavo daug skanesnė. 

Turbūt nėra šalies, kuri neturėtų savo duonos kepimo papročių, pavyzdžiui, Senovės egiptiečiai gamindavo skirtingų formų duoną: pailgą, piramidinę, apvalią, plytos, žuvies ar sfinkso pavidalo, o kepalo viršuje įspausdavo rožes, kryželius, šeimos ar giminės ženklus, vaikams – paukštelio, katino figūrėles. Graikai ir Romos gyventojai mėgo baltą duoną, buvo manyta, jog tai kokybės ženklas. Rusijoje taip pat buvo kepama balta duona, o ruginė minima tik nuo 12 a. Na, o italai maitinosi juoda duona, šviesi buvo prieinama tik aukštuomenei. 

Lietuvos kaimuose, baudžiavos laikais šeimininkės kepė „bėralinę“ duoną. Jai buvo naudojami grūdai sumalti su pelais, o ruginė duona stalą puošdavo tik šventinčių metu. Ne retai kepant duoną buvo įmaišomos ir žolelės, šaknys ar sėklos, suteikiančios geresnį skonį. Turbūt tai priežastis, kodėl išmokome taip branginti duoną. Dar mūsų tėvai vaikystėje liepdavo pabučiuoti ant grindų netyčia numestą duonos riekelę. 

Ne vieną kartą iš senelių esame gridėję, kad duona yra šventa. Anksčiau žmonės Šv. Agotos dieną duonos kriaukšlėlę nešdavo į bažnyčią pašventinti, tikėdami, jog apsisaugos nuo gaisro, žaibų, ligų ir gyvačių įkandimo. Sklando legenda, kad pasitelkus šventintą duonos gabėlį nuo liepsnų buvo išgelbėtas gyvenamasis namas: žaibui trenkus buvo padegtas kluonas, žmonės bandė gesinti, tačiau vėjas liepsnas nešė link namų, bet į pagalbą atbėgusi kaimynė liepsnas nukreipė į priešingą pusę, nes kišenėje turėjo duonos. Net graikai ilgai manė, kad  bus nubausti dievų, jeigu pietums nevalgys duonos, o italai sakė, kad žmogus, nevalgantis duonos, nebus laimingas.  

Štai dar keli įdomūs faktai apie duoną:

• Šveicarijoje, Ciūricho muziejuje galima patyti 6000 metų menančią duoną, kuri buvo rasta ežero dugne, o kiek „šviežesnis“ kepalėlis eksponuojamas muziejuje Didžiojoje Britanijoje, jo amžius 5000 m. 
• Senovės Romoje duonkepiai buvo itin vertinami, vienam iš jų, Markui Vergilijui Eurisakui, buvo pastatytas 13 metrų aukščio monumentas, kuris išliko iki šių dienų. Statinys įpatingas tuo, kad jį puošia paveikslai, rodantys visus gamybos etapus. 
• Maždaug 168 m. pr. Kr. Romoje susiformavo „Kepėjų gildija“, kurios dėka buvo išskirta duonos kepėjų profesija. Jeigu asmuo norėdavo gauti tokią profesiją, pirmiausiai privalėdavo 7 metus dirbti pameistriu. 
• Europoje buvo įstatymas, kuris apibrėžė, kokio šviežumo duoną gali valgyti skirtingos socialinės padėties žmonės: karališkos šeimos nariai mėgavosi šviežiausia, aristokratai – vakarykšte, mažai žemių turintys dvarininkai – dviejų dienų senumo, o valstiečiai – seniausia duona.  

Mes patys duonos kiekvieną dieną navalgome, bet tikrai jos pasiilgstame. Žinoma, tais retais kartais paprasčiau įsigyti iš parduotuvės ar kepyklėlės, tačiau širdžiai neįsakysi, jei norisi savo rankomis sukurti pagrindą sumuštiniui, tai taip ir bus. Šio recepto mes patys nesugalvojome ir didelių „paturbinimų“ neatlikome – dar nesijaučiam šios srities asais, tad dalinamės atradimu, kuris knygos puslapiuose ilgai dūlėjo šeimos bibliotekoje.

Senovinę bulvių duoną paruošti nebuvo sunku, procesas ilgiau trunka tik dėl tešlos kilimo, o visa kita – vieni juokai net ir tam, kuris duoną keptų pirmą kartą. Todėl drąsiai pasiraitokite rankoves ir imkitės reikiamų ingredientų, iš kurių pagaminsite vieną nemažą kepalą.

Mums reikės:

• Didesnės bulvės
• 450 – 500 g kvietinių miltų
• 350 ml pieno ar kefyro
• 2 šaukštų sviesto ar margarino
• 2 šaukštelių cukraus
• 2 šaukštelių druskos
• 7 g sausų mielių

Eiga:

1. Išverdame bulvę, ją didesniame dubenyje gerai sutriname šakute, kad neliktų jokių gumulėlių (arba pasinaudojame elektriniu maisto smulkintuvu ir gautą košę perkeliame į didesnį dubenį).
2. Ištirpiname sviestą ir kartu su pienu (ar kefyru), druska bei cukrumi dedame į dubenį su bulve. Išmaišome, įberiame 150 g miltų ir mieles. Vėl viską maišome apie 5 min., turite pajusti kutenantį mielių kvapą. 
3. Vis dar maišant tešlą, pamažu suberiame likusius miltus. Kai darosi sunku maišyti, darbą perimame į rankas. Stalviršį pasibarstome miltais ir minkome. Jei tešla dar stipriai limpa prie rankų – vis užberkite po truputį miltų. Svarbu jų nepadauginti, tešla turi išlikti minkšta ir elastinga. 
4. Po šio proceso tešlą dėkite į švarų, didesnį miltais pabarstytą dubenį ir palikite kilti 50 min. 
5. Praėjus kilimo laikui, perminkome telšlą ir formuojame kepalėlį. Mes juos padarėme du. Tada dar apibarstome paviršių miltais ir paliekame ant skardos, padengtos kepimo popieriumi, pastovėti dar 30 min.
6. Kepame orkaitėje įkaitintoje iki 200℃ apie 50 min., be vėjelio funkcijos. Ragaujame tik tada, kai visiškai atvėsta. 

Štai ir viskas, iškepę duoną vakare, ryte galėsite mėgautis šviežia, savo meile pagardinta duona!